Tvirtas lietuvių liaudies meno pamatas visada buvo ir bus tradicinė etninė tautos kultūra, savo šaknimis siekianti net senosios Europos, indoeuropiečių, pribaltų, ir baltų, kultūras. Tai dar kartą patvirtina naujausi etnologiniai, ypač mitologiniai ir archeologiniai baltų dvasinės ir materialinės kultūros tyrinėjimai, kurių, sferai priklauso ir turtingas lietuvių tautodailės palikimas. Senąja liaudies architektūra, įvairiomis mažosios architektūros formomis, o ypač tokia savita tautodailės sritimi kaip kryžiai imta domėtis jau XIX a. antroje ir XX a. pirmoje pusėje. Šis susidomėjimas itin išaugo dabar, vėl atgimstant tautinei savimonei ir kultūrai, papročiams ir tradicijoms. Lietuvoje išliko dar gana daug stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių, virš kurių šviečia saulės — geležinės jų, užbaigos. Daug tų geležinių, viršūnių sukaupta tyliuose Lietuvos muziejų fonduose. Daug tebekyla virš bažnyčių, koplyčių, varpinių, ir šventorių vartų, ar tebestovi kapinėse ir jau apleistose kapinaitėse. Pirmieji kryžiai, statyti įvairiomis progomis ir ivairiose vietose, be abejo, buvo mediniai, o maždaug nuo XVIII a. (miestuose daug anksčiau) imta kaldinti memorialinius paminklus, viršūnes bei kulto pastatų kryžius iš geležies. Jų prototipais, kaip teigia P. Galaunė, galėjo būti mediniai kryžiai, puošmenos, nes kryžių užbaigos — saulės, buvo vartojamos ir medinės. Tai būtų visiškai logiškas medinių lietuviškų kryžių, puošybos raidos rezultatas. Taigi paminklą vainikuojančios geležinės viršūnės — neatskiriamas stogastulpių, kopIytstulpių, koplytėlių, elementas. Todėl ir mūsų „Lietuvių liaudies meno" albumas, skirtas geležiniams paminklams, viršūnėms. Albume pateikiami, viršūnių esminė savybė yra ta, kad jų, forma išreiškia krikščioniško tikėjimo kryžiaus simboliką. lkikrikščioniškais laikais kryžius reiškė pasaulio modelį, vėliau saulės simbolį, o dar vėliau tapo vienu iš daugelio ornamentikos elementu, iki šiol pasitaikančiu, įvairiose tautodailės šakose. Prie šios archainės formos priklauso ir iš Indijos, Kinijos, per Artimuosius Rytus Lietuvą pasiekęs kryžius svastika, turėjęs ugnies ir šviesos simbolinę prasmę. Lotyniško tipo kryžius (Crux immissa vel capitata), kaip svarbiausias krikščioniškas tirkėjimo simbolis, imtas vartoti ir garbinti IV a. Romos imperijoje (oficialiai pripažintas VIII a.). Iki XIII a. šio tipo kryžiai išplito ir kituose krikščioniškuose Europos kraštuose. XI a. krikščionių bažnyčia suskilo į Rytų ir Vakarų kryžiuočių ordino plotus, atnešę mūsų tautai daug dvasinių ir fizinių kančių, taip pat Lietuvos Rytų kryžiaus forrna šiek tiek skiriasi nuo Vakarų kryžiaus. Lotyniško kryžiaus kelias į Lietuvą buvo ilgas ir sunkus. Jj lydėjo kryžiuočių tikėjimo ir Lenkijos karalių karūnos. Lietuviai pagonys ilgai nenorėjo atsisakyti senojo  relikto, įvairiose liaudies kultūros srityse dar užtinkama XX a. pradžioje. Žinoma, kad Lietuvoje buvo aukštai išvystytas nekrokultas, atminimui buvo statomi kapastulpiai, profiliuoti stulpai - lentos, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės. Jau nuo Mindaugo (XIII a. vid.) ir Jogailos (XIV a.) greta memorialinių paminklu, Lietuvoje vis labiau įsigali kryžiai. Ilgainiui, o ypač XVIII—XIX a. kryžiai Lietuvoje taip paplito, jog visą kraštą ir ypač Žemaitiją imta vadinti kryžių, koplytėliu, ir koplyčių tėvyne, šventa kryžių žeme arba tiesiog kryžių Lietuva. Lietuviškų kryžių (koplytstulpių, stogastulpių) kilmės klausimu yra dvi prieštaringos nuomonės. Vieni teigia, jog jie yra kilę iš vietos papročių, tradicijų ir tikėjimų (J. Basana-vičius, P. Galaunė, K. Čerbulėnas, M. Gimbutienė, J. Baltrušaitis), kiti — jog tai yra grynai krikščioniškos itakos ir simbolikos rezultatas (J. Grinius, A. Mačiulis, A. Rūkštelė ir kt.). Apskritai lietuvių kryžių, archaiška, pagoniškos kilmės ornamentika ir ypač dangaus kūnų simbolika glaudžiai siejasi su krikšščioniška simbolika. Tai išties išskirtinis lietuvių kryžių sinkretizmo pasireiškimas. Vien krikščioniškai simbolikai atstovauja palyginti nedaug kaltinių geležinių, viršūnių. 

Geležiniai kryžiai yra ne vien liaudies architektūros, bet ir Lietuvos kalvystės istorijos dalis, todėl nors trumpai žvilgterėkime svarbiausius jos momentus. Lietuvių liaudies meninė kalvystė turi senas tradicijas. Prasidėjo ji II tūkstantmetyje pr. m. e. spalvotųjų, metalų (vėliau ir brangiųjų) panaudojimu puošyboje. Tačiau tikroji kalvystė sietina su geležies gavybos ir kalybos pradžia maždaug I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje. Kaltos geležies dirbiniai labiau išplito jau mūsų, eroje. Nuo XIV—XV a. jie vis plačiau taikomi karyboje, statyboje, transporto priemonių, kalyboje, kelioninių ir kraitinių skrynių konstrukcijoms, jų apdailai ir kitoms buities reikmėms. Kaltą geležį pradėjus naudoti memorialinių paminklų, ar kulto pastatų puošyboje dideli vaidmenį suvaidino miestų, cechinė kalvystė. Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, miestų kalviai būsrėsi į brolijas ir cechus, kurie jiems padėjo ugdyti aukštesnį profesionalumą. Mieste atlikdavo ir meninio pobūdžio darbus. Tai liudija ne vien muziejuose išlikę eksponatai., bet ir virš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos bažnyčių visu savo gražumu bei didingumu spindinčios kryžių saulės. Neatmetame prielaidos, jog tam tikros jtakos kaimo kalviams galėjo turėti ir miestų kalėjai. Tuo labiau, kad kai kurie kaimų ir dvarų kalviai savo patyrimą buvo igiję miestų cechuose. Tačiau neginčijama ir tai, jog Lietuvos kaimuose ypač XVIII XIX a. atsirasdavo vis daugiau laisvų (nepriklausomų nei nuo dvarų, nei nuo kaimo bendruomenių) amatininkų, kurie turėjo neeilinius gabumus, o dažnai ir menininko sielą. Jiems būdingas ir gilus gimtosios aplinkos pojūtis, ir igimtas grožio bei darnos jausmas. Jie ėmėsi kilnios misijos šalia daugelio ūkio darbų kaltinėmis geležinėmis viršūnėmis - kryžiais meniškai puošė stogastulpius, koplytstulpius bei kitus paminklus tenkindami dvasinius bei estetinius to meto kaimo žmonių poreikius. Paprastų kaimo kalvių gabumus vienas pirmųjų pastebėjo žemaitijos kryžių ir koplytėlių - tyrinėtojas M. Brenšteinas. Jis nurodė, jog geležinėse paminklų viršūnėse yra tiek lakios vaizduotės, fantazijos, taurumo ir skonio, kad net esą sunku patikėti, jog darbų lopšys paprasta kaimo kalvė, o jų kalėjai savamoksliai kalviai. Šias M. Brenšteino išsakytas mintis vėliau kartojo bei citavo ir kiti lietuvių liaudies meno tyrinėtojai F. Pilsudskis, P. Galaunė, K. Čerbulėnas, A. Mikėnaitė, Č. Kontrimas. Drauge jie pastebėjo ir kitas geležies dirbinių savybes — puošybos motyvų įvairumą, formų lengvumą ir ažūriškumą. Pritardami šiems pastebėjimams, norime itin pabrėžti lietuvių kalvių individualybę, jų darbų originalumą ir išskirtinumą iš kitų tautų meistrų panašių darbų tarpo. Kiek kalvių — tiek skirtingų braižų, tiek savitumo. Todėl iškyla visai natūralus klausimas kas tie kalviai, iš kur jie? Deja, atsakyti ši klausimą nelengva. Teisingai yra nurodęs savo etnografinėje studijoje „Apie liaudies memorialinius paminklus ir jų geležines viršūnes" dailininkas C. Kontrimas (beje, jis pats iš natūros yra nupiešęs daugybę geležinių viršūnių), jog, gėrėdamiesi tomis viršūnėmis, nedovanotinai esame užmiršę jų kalėjus — meistrų, meistrus. Iš tiesų per vėlai susidomėta tomis šviesiomis, kūrybingomis asmenybėmis ir kuriuos kalvius mini savo studijoje C. Kontrimas, kitus J. Petrulis, J. Mickevičius, B. Kviklys, Z. Žemaitytė. Vieną kitą pavyko išaiškinti. Visi jie gyveno ir kūrė XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje. Jų nedaug, todėl manoma, jog būtina juos čia bent paminėti. Tai. Andrijauskas iš Gaigolių kaimo ( Kupiškio raj.) , Pranas Brazauskas iš Skirsnemunės (Jurbarko raj.), Petras Buzas iš Juodžiūnų, (Kupiškio raje), Jonas Dagys iš Punkiškių (Kupiškio raj.), Karolis Freibergis ir jo sūnus Jonas iš buvusio Krašatino dvaro (Pakruojo raj.), akmentašys ir kalvis  Gailius-Gailevičius iš Ukrinų, (Mažeikiu, raj.), A. Gaučys ir Gataveckas iš Utenos apskrities, Antanas Gedvila iš Ramygalos (Panevėžio raj.) , P. Jankauskas iš Plungės apylinkių, Kazlauskas iš Medžiūnų, Antanas Markevičius iš Ramygalos apylinkių, Jonas Mikalauskas iš Telšių (mirė Čikagoje), Petrikas iš Skroblės kaimo (Rietavo raj.), Povilas Ragauskas iš Drūlėnų, (Kupiškio raj.), Jonas Ruibys iš Rietavo (Plungės raj.), Antanas Semenavičius-Semėnas iš Dapšių, (Mažeikių raj.), Juozapas Tilindis iš buvusio Antašavo dvaro (Kupiškio apskr.). Gal atsiras dar vienas kitas. Sąrašas, kaip matome, labai trumpas. Apgailėtinai trumpas. O dauguma lietuvių geležinių kryžių kalėjų (kaip ir kitų liaudies dailės šakų meistrų) lieka bevardžiais, bet didžios pagarbos ir dėmesio vertais lietuvių liaudies talentais. Tiek daugelio liaudies menininkų tiek kūrybos galimybes bei darbų formą visų pirma sąlygoja medžiaga. Šiuo atveju — geležis. Paminklų viršūnėms kalti Lietuvos kalviai naudojo plokščius, kantuotus, apskritus geležies strypus ir geležies (o dabar ir vario) skardą. Geležis buvo atgabenama iš Rygos, Karaliaučiaus, Varšuvos ir kitų pramonės bei prekybos centrų. Tiesa, jos kiekiai iki XIX a. antros pusės buvo gana nedideli. Užtat ir paminklų kalyboje (išskyrus atskirus atvejus) ji buvo naudojarna saikingai, tačiau konstruktyviai ir išradingai. Geležis dažniausiai buvo apdorojama įkaitinta paprastos kaimiškos kalvės žaizdre. įkaitintos iki raudonumo geležies plastinės galimybės praktiškai neribotos. buvo ne tik kalama, jvairiais parametrais plojama, bėt ir tempiama, skeliama, sukama, lenkiama, kertama, suvirinama, o ataušusi — kniedijama. Kartais geležis, kaip ir skarda, buvo apdorojama šaltkalviškai. Kalviai naudojo kniedijimo ir išlankstytų geležies juostų apkabinimo apšodais technologiją. Gana dažnai, ypač XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje įmontuodavo ir pritaikydavo fabrikinės gamybos smailes. Nepaprastai įvairiai islankstyta, o kartais ir susukta kantuota geležis turi ne tik grakščias, lengvas, ažūrines formas, bet šviesos šešėlių žaismą, gyvą, ritmišką vibruojančią liniją. Ypač įspūdingos profiliuotos ažūrinės geležinės paminklų viršūnės, jų vingrios linijos žydrame dangaus fone. Siekdami dekoro įvairumo, ritmiškumo, kalviai kartais sugebėdavo ir stambioje plokščioje geležyje iškalti (išmušti) daug kiaurapjūvių, ritmiškai išdėstytų, kryželių formos ornamentų, kurie gana masyviai geležies formai suteikdavo švelnaus ažūro, lengvumo įspūdį. Tuo būdu susidarė gausi šių metalo dirbinių įvairovė ir daugybė jų puošybos variantų. Kaip rodo paskutiniai tyrimai, kai kurios paminklų, virštinės-kryžiai buvo polichromuoti. Be to, bažnyčių varpinių kryžiai bei kryželiai skyrėsi nuo stogastulpių, koplytstulpių koplytėlių viršūnėmis tiek puošyba, kiek didumu.